Kankintojo BLOGas

Senoves egipto magija ir dievai

  

  

Mintimis persikelkime į šią šalį ir pažiūrėkime, kas joje vyko maždaug prieš 4-5 tūkstan- čius metų. Su magija ir įvairiausiais dievų kultais susidursime beveik visose to meto egiptiečių gyvenimo sferose. Tais laikais buvo šventai tikima žodžio galia, įvairių ma- giškų gestų ir ritualų poveikiu, pomirtiniu gyvenimu.

Senovės Egipto žyniai puikiausiai suvokė, kad Dievas yra vieningas, o įvairių dievybių panteonas atstovavo jiems tik atskiras Šios Vieningos Dievybės personifikacijas. Pagoniškosios doktrinos buvo skirtos plačiosioms liaudies masėms, kurios tuo metu ir nebūtų sugebėję suvokti giluminių gyvenimo paslapčių.

 

 

Ezoterinis, arba dvasinis mokslas apie vieningą pasaulio struktūrą, buvo atskleidžiamas tik nedaugeliui. Likusiems gi buvo pateikiama tiesiog egzoterinė dvasinio mokymo interpretacija. Didžio- sios Gamtos tiesos ir abstraktus gamtos dėsnių principai buvo tarytum “priartinti” prie liaudies ma- sių proto, supaprastinti. Gyvybinės Visatos jėgos buvo įasmenintos įvairiausių dievų ir deivių pavidalu.

Rašytiniai šaltiniai užsimena, kad hieroglifų rašto tokie pat ženklai gali turėti visisškai skirtingą prasmę. Manoma, kad mitologinė hieroglifų ymitacija yra viena, o jų religinė prasmė yra visiškai kita. Suvokti pastarąją galima tik atitinkamo lygio religinės arba mokslinės abstrakcijos dėka. Todės senoves egiptiecių religija atrodo pilna paslapčių. Neatsitiktinai turbūt ir visos mokslo žinios tais laikais buvo saugomos Šventyklose.

Neabejotinai senovės Egipto žyniai buvo įvaldę kažkokias senovines labai slaptas astronomijos, fizikos, chemijos, matematikos ir medicinos žinias. Yra nuomonių, kad visos šventojo mokymo idėjos senovės egiptiečiams atiteko iš kažkada egzistavusios labai galingos civilizacijos, kurią Žemės planetoje buvo sukūrę arijai. Spėjama, kad arijai buvo įvaldę grandiozines žinias, kurių pagrindą sudarė Harmonijos principo teorija. Legendos pasakoja, kad arijai - buvę dangaus vaikai - atėjo į Žemę iš “Didžio­ sios Meškos” žvaigždyno. Jų tikslas buvo dvasios evoliucijos principo materijoje įsisavinimas. Mitologijoje jie dar vadinami Titanais. Kituose šaltiniuose minima, kad senovės Egipto žyniai buvo nuskendusios Atlantidos palikuonys. “Maždaug prieš 400 tūkstančių metų Didžioji Įšventintųjų Ložė buvo perkelta iš Atlantidos į Egiptą. Prieš 200 tūkstančių metų Baltoji Ložė Egipte įkūrė imperiją, kurioje viešpatavo “Dieviškoji Dinastija”, ir pradėjo šviesti liaudį - tai byloja legendos.

Yra nuomonių ir apskaičiavimų, kad tuo metu ir bu­vo pastatytos dvi didžiosios piramidės netoli Gizos.

 

Dievas Totas (19 - osios faraomų dinastijos papiruso kopijos fragmentas )

 

Taigi nuo tų neatmenamų laikų ir gyvavo magija, o kartu su ja ir religija, persunkta magiškosios pasaulėjautos. Apie Senovės Egipto religinę mitologiją pasakoja daugybė tekstų, pasiekusių mus iš įvairiausių epo-  chų. Manoma, kad mitus kūrė žynių kolektyvai. Apie tai, kad mitų kūrime būtų dalyvavę liaudies masės - mokslas turi labai mažai žinių.

Senovės Egipto rankraščių kopijose rašo- ma, kad Dievybė (kurios vardas nenurodomas) sukūrė žmogui dangų, nuramino chaosą, o taip pat sukūrė magiją, kaip ginklą, skirtą atitolinti įvairių nepageidaujamų įvykių smūgiams. Taigi magiją Dievybė sukūrė žmonių gerovei. Vieni magiškieji tekstai buvo skirti žemiškajam gyvenimui, kiti - padėti mirusiajam saugiai nugyventi amžinąjį gyvenimą aname pasaulyje, treti mokė, kaip užmegzti ryšį su mirusiųjų pasauliu ir antgamtinėmis būty-  bėmis - dievais ir dvasiomis.

Legendos pasakoja, kad pirmapradžiu, nesukurtu dievu buvo laikomas Atumas, kuris, buvo manoma, sukūręs pats save iš pirminio chaoso. Vėliau šis dievas iš savo sėklos sukūrė dieviškąją porą - dievą Šu ir deivę Tefnut. Ši pora pagimdė dievą Gebą ir deivę Nut. Šu - tai erdvės tarp dangaus ir žemės įsikūnijimas. Tefnut - moteriškoji Šu pusė. Gebąs - antropomorfinis Žemės įvaizdis, Nut - dangus. Kitaip tariant, visi šie dievai ir deivės buvo ne kas kita, kaip sudievintos kosminės stichijos. Iš Gebo ir Nut kilo dvi poros - Oziris ir Izida bei Setchas ir Neftida. Apie šiuos ir daugelį kitų dievų senovės Egipto žyniai yra sukūrę daugybę mitų. Būta ir dvilyčių dievų, t.y. turėjusių abiems lytims būdingų bruožų. Gali būti, kad tai buvo idėjos apie tai, kad tik moteriško ir vyriš- ko pradų sujungimas iš tikrųjų gali duoti tikrąjį dieviškumo įvaizdį, išraiška.

 

Deivės Izida ir Naftida - dievų Ozirio ir Seto žmonos

 

 

Dažnai tiesioginė buitinė įvairių senovės Egipto mitologenų prasmė būdavo panaši į abrakadabrą, dviprasmybę, kartais netgi dorovinę patologiją, tačiau šios prasmės energija veržėsi tokia jėga, kad joks laiko barjeras, be jokių pėdsakų prarijęs tūkstan-    čius logiškai suformuotų istorijų, nesugebėjo sulaikyti šio senovės Egipto simbolių sklei- džiamos šviesos srauto.

Labai “akivaizdūs” buvo senovės Egipto die- vų “sugebėjimai” magijos srityje: vieni dievai kūrė kitus ir pasaulį pagal pagrindinius magijos dėsnius ir principus. Įdomiai senovės Egipto mitologiniai šaltiniai aprašo “Dievo Akį”. Pasirodo, dievai galėdavę netekti savo akies; nuo vieno dievo akis galėdavo pereiti pas kitą dievą. Kovos metu įgytoji akis naujajam jos šeimininkui tapdavo supergalingu matymo organu, turinčiu energetinių savybių. Pasakojama, kad tokios papildomos akies pagalba buvo galima priešą paversti pelenais…

Senovės išminčiai perspėdavo savo mokinius, kad pavidalas - tai ne realybė, o tiesiog subjektyvios idėjos objektyvi išraiška. Jie žinojo, kad įvairiausi dievų pavidalai tiesiog primena apie nematomų jėgų ir principų egzistavimą. Paprastų gi žmonių mintis taip toli nenukeliaudavo.

Senovės Egipto religija buvo magiška ir ta prasme, kad čia nuolat vykdavo sąveika tarp įvairių dievybių ir žmogaus.

Ypatingą vietą egiptiečiai skyrė sapnams. Sapnai buvo vertinami kaip Dievo apraiška   žmogui, kaip betarpiškas Dievo ir žmogaus kontaktas, kurio metu Dievas aiškiai nurodydavo žmogui, kaip elgtis ir kas turi įvykti. Tačiau taip buvo sakoma tik apie faraonų ir jų patikėtinių sapnus. Apie paprastųjų mirtingųjų sapnus buvo kalbama kitaip.

“Buvo manoma, kad paprastųjų žmonių sapnai tebūdavo tik ne- aiškus, dažnai mįslingas žmo- gaus kontaktas su nematomu pasauliu. Norint suprasti šio kontakto prasmę, reikėjo turėti ypatingų žinių, kurios paprastam žmogui buvo nepri- einamos. Sapnų prasmė buvo surašyta sapnininke, kuriuo naudotis tegalėjo tik išrinktieji”, - rašo A-Korostorcevas knygoje “Senovės Egipto religija”.

Senovės egiptiečiai giliai tikėjo pomirtiniu gyvenimu, sielų persikūnijimu. Literatūriniai šaltiniai mini, kad senovės egiptiečiai manė, jog mirus fiziniam kūnui, gyventi lieka žmogaus vardas (Ren), siela (Ba) ir energetinis žmogaus antrininkas (Ka). Tolesnis sielos antrininko (Ka) likimas susiklosto priklausomai nuo to, kiek joje buvo susikaupę gerų ir blogų “kūnų”. Apie tai pasakoja ir senovės Egipto mirusiųjų knyga (daugiau nei ISO skyrių). Manoma, kad žy- niai galėdavę labai stipriai paveikti pomirtinę Ka egzistenciją įvairiais slaptaisiais mistiniais užkeikimais ir ritualinės magijos būdais.

Rašytiniai šaltiniai byloja, kad senų senovėje “Mirusiųjų knyga” galėjo naudotis tik patys valdovai. Ištraukos iš knygos buvo užrašomos ant jų kapų sienų. Vėliau knygos turinys tapo prieinamas platesniam Žmonių ratui. Pomirtinės kelionės vadove - “Miru- siųjų knygoje” - buvo nurodytas maršrutas, surašytos magiškos formulės, maldos, už- keikimai.

 

Parengta iš žurnalo “Žmogus”

Paimta is artts.dtiltas.lt

Rodyk draugams